Sekmadienio pamaldas pradėjome pamokėle patiems mažiesiems. Rita papasakojo istoriją apie grūdą, kuris nenorėjo mirti, kad galėtų išdygti, virsti varpa ir tapti duona.
Irena dalinosi savo įžvalgomis apie tai, kad turime kariauti ne vieni su kitais, bet su priešu – velniu.
Henrikas pamokslavo iš Jono Evangelijos 20: 19-31. Jis kalbėjo apie tai, jog reikia susitaikyti, kad Kristus išėjo, kad prisiliestume prie Jo kaip Gyvojo. Kristus yra paliečiamas ir šiandien – per Raštus, Vakarienėje, bendruomenėje. Bet sykiu Jis yra išėjęs pas Tėvą. Jis yra arti mūsų per šiuos ženklus, nes taip pažadėjo, bet tai nereiškia, kad susitikimas yra automatiškas. Pirmieji mokiniai lietė Jėzų, dabar šį prisilietimą tęsia Jo Kūnas – jame patiriama Prisikėlusio jėga. Tikėjimas yra prisilietimas, bet jam reikia įkūnytų ženklų – Rašto, bendruomenės, Vakarienės. Jų nepakanka – šie ženklai turi ir gali tapti gyvi dabar – tam reikia Dvasios įvykio, kuriam atsiveriam maldoje. Prisikėlusiam neturi galios mirtis ar nuodėmė, todėl susitikimas su Juo padrąsina ir gydo. Viso pamokslo vaizdo įrašą galite rasti čia.
Po pamokslo dalyvavome Viešpaties Vakarienėje.
Palaiminome vieni kitus giesme „Laiminu tave“, kuriai akomponavo ir mažieji 🙂
Po pamaldų vaišinomės ir bendravome.
Akimirkos iš pamaldų:
